Senovės baltų draugovė "Karionys"

Pratarmė

Atriedant saulei sodyboje kitapus ežero gimė tėvui dar vienas sūnus. Vaikui sutvirtėjus, tėvas iškėlė krikštytuves, sukvietė daug svetšių, giminių ir kunigą.

Augo sūnus išmintingas ir stiprus, su broliais gretosan tėvui padėdavo visą rėdą tvarkyti. Net šeimynykštšiam padėdavo darbuosan. Vieną dieną jis užaugo ir tapo vyru, galintšiu už save ir už kitus pakovoti. Matydamas tėvas jo sumanumą ir drąsą, įdavė sūnui skydą ir ietį ir išsiuntė kunigo pilin tarnybon.

Pilyje bėgo dienos pilionių draugėj: reikėjo prižiūrėt visą turtą, tvarkyt gyvius ir ruošt save gynybai. Prabėgus metams, kunigas paleido tėviškėn pasisvetšiuot. Tėvas pasitiko sūnų ir iškėlė didelę puota - sūnus pasakojo savo gyvenimą įguloje, domėjos tėvu ir broliais. Praėjus trims naktims, sugrįžo atgalios kunigo pilin. Tik įžengęs pro kuorus, suprato, kad pilionys rengiasi mūšiui. Kunigas joja į karą prieš priešą, kuris jau nuo Prūsos eina.

Susirinkęs savo karinę mantą, skubiai prisijungė prie žygeivių. Traukė jie per girias ir upes, pelkes ir laukymes, kol nakties danguje išvydo gaisrų pašvaistes. Jis matė, kaip toli, voros priekyje, joja kunigas su savo narsiaisiais kariais, apsitaisiusiais šarvais ir įvairiausiais ginklais, kaip jie laukia tos akimirkos, kai stos priešas prieš juos. Ilgai laukti nereikėjo...

Naktšiai buvo įkurta stovykla poilsiui. Brėkštant žvalgai sukėlė visą stovyklą, o vadai greitai suruošė visus gretosan, judėjom tolyn, tik jau tyliau ir lėtšiau. Retėjant miškui, per properšas pasimatė priešų palapinės, jų žirgai, prie laužų gulintys kariai.

Kunigas įsakė išsirikiuoti mūšiui ir lėtai supti stovyklą. Mačiau, kaip kunigo akys tviska liepsna. Išėję pamiškė, lėtai slinkom link priešų, - tvirtai laikiau ietį, paruoštą bet kuriuo metu sviesti priešan.

Kažkas stovykloj šmėstelėjo, ir mes pasileidom į priekį. Priešų sargai prabudo ir pradėjo kelt karius. Stovykla suūžė, bet jau jiems pasiruošti buvo vėlu. Pirmi priešus pasiekė kunigo kariauninkai. Jie kaip per šienapjūtę kirto priešų gretas, o lavonai virto, sudarydami krūvas.

Pilionys ir šeimynykštšiai irgi kovės narsiai, bet ir priešai daug jų nužudydavo. Galiausiai visa stovykla buvo užimta: vieni pasidavė, kiti spruko tankmėn, o aplinkui tįsojo išguldyta priešų galybė.

Kunigas įsakė likusius gyvus paimti vergovėn, o priešų kūnus sudėt į didelius laužus ir sudegint. Žuvusius saviškius surinkti į vežimus ir pargabent artimiesiems. Grobį taipogi surinkti.

Kai buvo viskas suruošta, o laukymėj beliko tik keliolika didelių laužų, patraukėme atgalios i savo kraštą. Kunigas jojo pirmas - išdidaus stoto, laimėjęs pergalę, o už jo - tokie pat nepažeidžiami ir išdidūs jo kariai –

Karionys.